Degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis

Psichologinių kankinimų čia beveik neaprašau. Štai prie kokio elgesio ir brangių daiktų išmetimo atveda kankinimas bangomis. Atkurkite savo kasdienybę ir daugiau judėkite Norėdami padėti sau grįžti į vėžes, turite atkurti savo kasdienybę. Badavimas 4 diena.

Kaip priversti save dirbti po atostogų? Praktinės situacijos ir sprendimai.

Tokie drausminimo ritualai padės ryte įsijausti į darbinę nuotaiką. Jei kasdien lankėtės baseine ar sporto salėje, tačiau dėl švenčių metėte šį verslą, neimkite tokio pat intensyvumo užsiėmimų. Tai kupina sveikatos problemų, įskaitant širdies smūgį.

Sporto krūvius reikia kaupti labai lėtai. Ne badaukite, o valgykite teisingai Paspartinkite perėjimą prie kasdienio gyvenimo ritmo ir tinkamos mitybos. Nepraleiskite pietų pertraukos: laiku tiekiama energija ir vitaminai palaikys organizmą priverstinio pertvarkymo metu. Per Naujųjų metų šventes dažniausiai pereiname prie vienkartinio maitinimo: valgome kartą per dieną - nuo ryto iki vakaro.

Po tokio bandymo kūnui reikia poilsio ir atsipalaidavimo. Bet ne naujas stresas. Net jei per šventes priaugote porą papildomų kilogramų, jokiu būdu neturėtumėte iš karto po persivalgymo laikytis griežtos dietos.

Pasninkas yra dar pavojingesnis. Tokie staigūs pokyčiai gali sutrikdyti virškinamojo trakto organų darbą, tada jums reikės ne tik numesti svorio, bet ir gydytis.

Taigi tiesiog pašalinkite iš savo dietos viską, kas buvo jo pagrindas atostogų metu: riebų, aštrų, rūkytą ir sūrų maistą. Pirmenybę teikite javai ant vandens, šviežių daržovių salotos žinoma, be majonezovaisiai, liesa mėsa ir žuvis, taip pat fermentuoti pieno produktai.

Alkoholis ir soda dehidratuoja organizmą, todėl visiems degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis žinomi 2 litrai švaraus vandens po daugybės vaišių pravers.

Kiti gėrimai yra žolelių ir žalioji arbata, erškėtuogių nuoviras, naminis rūgščių vaisių gėrimas ir džiovintų vaisių kompotas. Skaičiavimai parodė, kad nevilties viršūnė patenka į trečiąjį sausio pirmadienį, kai šaltas oras sutampa su pošventiniu bliuzu ir sunki finansinė padėtis po Naujųjų metų apsipirkimo, taip pat entuziazmo ir atgailos stoka dėl neįgyvendintų planų.

Nors formulė nėra labai mokslinė, praktika ir savižudybių statistika ją patvirtina jau keletą metų. Ir toliau Prisitaikykite prie teigiamo Priešingai nei linksmos šventės, darbo dienos atrodo dar pilkesnės ir niūresnės nei įprastai. Ir jei jums pavyko kur nors pailsėti, tada jūsų reikalai bus labai blogi.

Būtent, suorganizuokite kitas atostogas darbo vietoje. Pavyzdžiui, terapiniais tikslais švęskite senuosius Naujuosius metus. Ir svarbiausia - nusiteikti tikėtis kažko teigiamo: pavasario, atostogų, kitų švenčių Šventės baigėsi.

Laikas eiti į darbą, bet net nenoriu apie tai galvoti. Daug ką reikia nuveikti, bet nėra noro svorio metimas gimtinėje imtis.

Pažįstama situacija? Kaip priversti save dirbti dabar ir mylėti savo darbą? Šiuo sunkiu klausimu padės profesionalių psichologų patarimai. Kam save motyvuoti? Riebalų deginimas nuo pilvo, šonų, pagurklio, žandų, tricepso ir t. Idealus svorio metimas per kg Ar galiu numesti svorio nuo ligos?

Svorio netekimas dvynių miestuose kūno riebalų nuostoliai per 6 mėnesius, kada sulėtėjo jūsų svorio metimas mano žmona nepraras svorio. Riebalų deginimas. Kaip numesti svorio ir susidaryti mitybos planą? Antra dalis svorio netekimas ant purio Numesti svorio patarimai RPG svorio metimas, geriausias būdas mesti svorį 68 m svorio metimo stebuklas.

Hc profesionalus riebalų degintojas riebalų deginimo mėnuo, ar turėčiau lėtai numesti svorio svorio netekimas ozempic. Ten, pasistačiusi rūmus ar pilį, gyveno. Tačiau, inkvizicija ją čia surado ir nugalabijo. Manoma, kad dalis inkų turtų ir dabar yra išlikę paslėpti Lenkijoje.

Grįžus reikėtų panaršyti archyvuose ir gal būt, teks organizuoti naują ekspediciją į Lenkiją, ieškant legendinių lobių. Kitą vertus, visa tuometinė abiejų valstybių Respublika buvo įvardijama vienu, Lenkijos vardu. Degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis inkų princesė, kartu su Milano bei Bario kunigaikštytės Bonos Sforcos dvaru, atkeliavo į Lietuvą ir buvo įsikūrusi, tarkim Degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis ar Plateliuose. Čia ir šiandien yra išlikusios Bonos vardu vadinamos piliavietės.

Istorijos vingiai painūs, kas žino kokių siurprizų laukia mūsų archeologų ir senovės tyrinėtojų. Tolimesnė mūsų programa, tai aplankyti Pisac miestą, kuriame vyko spalvinga Virgen de Carmen religinė šventė. Pakelės turgavietėje, kuri įsikūrusi panoraminėje apžvalgos aikštelėje, sustojame pasigrožėti vaizdais, o taip pat pasiderėti su prekeiviais.

Užsimaukšlinęs indėnišką pončą imu mėgdžioti jų šokius. Jie nustebinti mano choreografiniais sugebėjimais ir tikriausiai mano, kad aš tos inkų princesės palikuonis. Bijodami apsirikti, jie paprašo užmokesčio, tačiau aš, paklausęs vadovės, kad neužilgo bus didesnis suvenyrų pasirinkimas, įšoku į autobusą ir mes nuvažiuojame.

Didžiulis Pisac miesto kečua turgus visus sužavėjo ir gerokai pratuštino pinigines. Masė vietinių indėnų susimaišiusi su turistais sudarė margaspalvę minią. Centrinėje aikštėje, priešais bažnyčią vyko vaidinimai, šokiai ir kitos linksmybės, o indėnai, tarsi maži vaikai, net išsižioję visą tai žiūrėjo. Gražu buvo juos stebėti, nuoširdžius ir besidžiaugiančiais gyvenimu. Nustebino indėnų folkloro apranga: megztos baltos kaukės su ūsais visai nepriminė įsivaizduojamų indėnų su plunksnomis.

Aptinku juvelyrinių dirbinių iš sidabro su raudonomis džiunglių augalo sėklomis. Klausiu ar tikrai jos turi maginę galią ir nuperku papuoštą inkų kryžių lauktuvėms dukrai.

Marius sako suradęs kitą, indėnų turgų, kuriame parduodamos daržovės, vaisiai, mėsa, prieskoniai bei kiti ūkyje reikalingi daiktai.

Sekdamas kuriomis gatvėmis einu, kad nepasiklysčiau, surandu turgavietę, tiksliau sakant ilgą gatvę, kurioje virte virė savitas gyvenimas. Prekiaujančios moterys čia pat gamino maistą, pačios valgė ir maitino kūdikius. Šunys laukė savo dalios arba taikėsi nugriebti nukritusį kąsnį. Kitos verpė, audė ar perrinkinėjo kukurūzų burbuoles. Vyrai žiaumojo kokos lapus, dorojo skerdieną ar rūkė pigias cigaretes. Ant gatvės, ragais į apačią, gulėjo nulupta oda karvės galva, kurioje mintys apie žolę nebesisuko.

Važiuojant, pakelėse matėsi kartys, ant kurių plevėsavo raudoni polietileniniai maišeliai — tai vietos, kuriuose parduodamas čičia — silpnas alkoholinis gėrimas iš kukurūzų. Po pietų aplankome Ollantaytambo — seną inkų miestą, kuriame ir šiandien gyvena jų palikuonys. Tai buvęs administracinis, religinis, žemės ūkio ir karinis inkų kompleksas. Išlikusi irigacine sistema, gatvių grindiniai ir terasinės žemdirbystės įrengimai, byloja apie šios tautos sumanumą.

Nors čia įspūdinga, tačiau kažkuris iš draugų porina, kad pradžioje reikėjo apsilankyti čia, o po to važiuoti į Maču Pikču, nes dabar nebėra norimo efekto. Grįžtant kitu keliu, pavakarę, grožimės snieguotomis Andų viršūnėmis ir neįprastu saulėlydžiu. Į Kuską sugrįžtame sutemus.

Mes su Egidijumi, išlipame centre, nes norime pajusti naktinį šio miesto gyvenimą. Parduotuvėje nusiperkame raudono vyno ir atsisėdę pagrindinėje aikštėje ant suolelio atsikemšame butelį. Prieš akis srovena fontanas, apšviestų bažnyčių fone. Jaunimas sukinėjasi šalia kavinių, tačiau daugumoje tai turistai ar vietiniai studentai. Prisipylę vienkartines stiklinaites vyno, pastebime link mūsų atžingsniuojant du policininkus. Nenorėdami atkreipti jų dėmesį, stiklinaites uždengiame kuprinėmis, tačiau dėl to per daug nesijaudiname.

Čia turistai iš Vakarų gerbiami, nuo jų priklauso netgi šalies biudžetas. Tvarkdariai praeina pro mus net nesureagavę kuo mes užsiimame. Egidijus ima pasakoti apie save. Jis auditorius, bet savęs keliautoju nelaiko, tiesiog degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis jam įdomu.

Domisi menais, ypač dailės kūriniais, jam žinoma Jono Rimšos kūryba. Tikisi La Pase aptikti šio dailininko, buvusio M. Šalčiaus draugo, paveikslų.

Klausiu kaip pateko į ekspediciją ir ko iš jos tikisi? Tai neeilinė kelionė, su konkrečia misija ir įdomiais žmonėmis, — atsako pašnekovas, todėl ir ryžosi kartu keliauti. Į viešbutį pareiname pėsčiomis, nors po visą miestą galima važinėti tik už 2 solius.

Vakarienė prabangiame restorane, su folkloro programa bei šokėjais. Vėlgi stebina jų kaukės, labiau panašios į pietryčių Azijos negu į indėnų.

degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis

Vėlai vakare viešbutyje, užeinu pas Elegijų ir kaktomuša susitinku vadą Gintą. Šis klausia ar išsiųstos dienos žinios į Lietuvą. Po intensyvios dienos merkiasi akys ir didelio entuziazmo rašyti nėra, tačiau tenka sėsti prie kompiuterio. Disciplina primena kariuomenę, o ekspedicijos nariai — karius, išeinančius į mūšį — rytoj anksti žygis į kalnus inkų keliais.

INCA TRAIL Senieji inkų keliai angliškai vadinami Inca trail, buvo nusidriekę tūkstančius kilometrų, šiandien dalis jų išliko ir indėnų naudojami susisiekimui tarp kalnų pueblo — kaimų kaip ir prieš kelis šimtmečius.

Inkai nutiesė apie km. Manoma, kad inkai nepažinojo rato, susisiekimas vyko lamomis, pranešimai buvo perduodami bėgikų, tačiau istorikai tvirtina, kad inkai žinojo ratinę sistemą, tačiau ja nesinaudojo, dėl ekonominių priežasčių. Protingesni kolegos pasidaro sumuštinius ir tik atsigėrę kavos, pasiima juos su savimi. Su paruoštomis kuprinėmis atvažiuojame į Kusko priemiestį, šalia istorinio paminklo Tambomachay, pastatyto m.

Tai buvusi šventykla ir astronominė stebykla. Nuo čia pradedame antrąjį kalnų žygio etapą ir iš lėto imame kilti į viršų. Po Amazonės šturmo kopimas nebesukelia didesnių problemų, tačiau antrai grupei, tai rimtas išbandymas. Taigi, jeigu pirmą kartą kopiate į kalnus, pirmiausia pasirūpinkite tam tinkama avalyne. Kopdami į kalnus, o ir šiaip ilgesnį laiką žygiuodami, ne kartą mintyse džiaugėmės.

Jei ne šie batai, traumų išvengti nepavyktų. Antra — po ranka būtina turėti geriamo lapai lieknėja. Teoriškai jį reikia gerti mažais gurkšneliais, vos suvilgant lūpas. Praktiškai tai sunku padaryti, kadangi organizmas dehidratuoja ir reikalauja vandens. Ir trečia — teoriškai reikia žingsnį suderinti su kvėpavimo ritmu. Praktiškai, kai akys pradeda lipti ant kaktos, širdis su trenksmu veržtis iš krūtinės, o plaučiai beveik sprogti, tada minutėlei sustoji, žiopčiodamas kaip žuvis, atgauni kvapą ir toliau į viršų, į kalnus.

Viso to galima išvengti dviem būdais. Pirmas — visai neiti į kalnus, antras — kelias dienas adaptuotis kalnuose. Mūsų ekspedicija neturėjo laiko adaptuotis, o kito kelio nebuvo.

Juokaudamas Karlosas sako, kad kritiniam atvejui turi paėmęs ir deguonies kaukes. Smagus pasivaikščiojimas kylant arba leidžiantis aukštikalnėmis neprailgsta bepasakojant praėjusių kelionių nuotykius.

Papasakoju draugams apie savo klajones Sibire, Sajanų kalnuose, kai dviese su draugu per taigą nukeliavome km, o upe su katamaranu nuplaukėme km. Tą kart galvojome, kad namo nebegrįšime, nes neturėdami tikslaus žemėlapio buvome pasiklydę, vėliau susitikome akis į akį su meška ir skendome, tačiau likome gyvi nes tikėjome, kad gamta neduos pražūti, jeigu nepažeidi jos taisyklių.

Chakasai mus išmokė atnašauti ir daryti simbolines aukas, prieš pradedant valgyti ar gerti, trupinėlį ar lašelį nuliejant, taigos, vandens ir oro dvasioms. Pradžioje į tai žiūrėjome su ironija, tačiau vėliau prie šitos apeigos pripratome ir tai tapo mūsų ir gamtos sandora. Šios kelionės metu supratau vieną dalyką, kad norint įminti gamtos paslaptis, reikia joje likti vienumoje ir išmokti su ja bendrauti.

Gal būt todėl tikri keliautojai yra vienišiai. Tuomet, palaukiant Abakano upe sutikome garsaus rusų keliautojo Jurijaus Senkevičiaus draugus, žurnalistus iš Kemerovo. Po dešimties metų vienas iš jų atsiuntė knygą apie keliones po Sajanus, degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis aprašyti ir mes, du lietuviai, beklaidžiojantys po taigos platybes. Panašiai keliaujame ir mes, nuo ryto iki vakaro, o pietų metas prabėga kaip trumpa akimirka, kurios metu galima buvo nusnausti anoreksija ir svorio kritimas atgauti jėgas.

Elegijus pasinaudojo proga, dalį kelio jojo raitas ir atrodė kaip tikras Don Kichotas, besivaikantis nematomų vėjo šuorų, kad galima būtų su parasparniu pakilti į dangų.

Degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis, laisvanoriškai pasiskirstome į dvi grupes, vieni žygiuos trumpesniu, antri ilgesniu, bet įdomesniu keliu. Didžioji dalis pasirinkusi trumpesnę atkarpą, nusuka į tarpeklį, o mes leidžiamės paskui mūsų vedlę jauną indėnę, sparčiai žingsniuojančią priešaky su verpstuku rankose.

Apsirengusi ji buvo tradiciškai, medvilnės megztuku bei gelumbės sijonu, ant pečių užsirišusi margaspalvį ryšulį, iš kurio ji traukė lamos vilną. Ant galvos pūpsojo juoda skrybėlaitė a la — katiliukas, o plaukai buvo supinti į dvi varno juodumo kasas. Basas kojas buvo įsispyrusi į pliažo šliures ir atrodė keista kaip čia kalnuose jų nepameta.

Žygiavo ji sparčiai visą kelią ranka verpdama, o kita rodydama kur reikia eiti. Stebėjomės jos energija ir žvalumu. Pasiekiame senąsias inkų akmens skaldyklas. Čia, žole apaugusiame šlaite matosi dideli stačiakampiai akmens luitai, kurie buvo transportuojami į apačią ir skirti statyboms. Atsisėdame pailsėti ant jų ir grožimės atsivėrusiu vaizdu į tolumoje nusidriekusį kalnagūbrį. Išsiimu maišelį kokos lapų ir ruošiuosi jų pakramtyti.

Šalia sėdinti mergina mane seka akimis, todėl nieko nepagalvojęs gestu pasiūlau ir jai. Ši noriai sutinka ir tik tuomet man šauna mintis į galvą, kad moterų kramtančių kokos lapus neteko matyti. Pasakau jai savo vardą ir laukiu atsakymo. Jos vardas Dorotė, toks pat kaip mergaitės iš pasakos apie Smaragdo miestą. Išsitraukęs iš kuprinės rodau jai savo dukros ir žmonos nuotraukas. Ji nuoširdžiai nusišypso ir nuo veido dingsta nepasitikėjimo išraiška.

Es esto tu el esposo? Ar tai tavo vyras? Klausiu rodydamas į indėną, bindzenusį mūsų užpakalyje. Ne, atsako, jis gano kažkur kalnuose ožkas. Lengviau atsipučiu, gal šis flirtas ir kokos pasiūlymas indėnų laikomas nepadoriu? Dorotė paklausia kiek mano dukrai metų, o aš bandau rankomis parodyti, kad Persimetimas keliais sakiniais ir kokos lapai užmezga tarp mūsų trumpą draugystę. Žygiuojant ji visuomet nusišypsodavo, o akių žvilgsnis pasakydavo daugiau nei žodžiai.

Kaip išsireiškė Norbertas, jos veriantis žvilgsnis tarsi laukinio žvėrelio, baugus, tačiau primityviai nuoširdus. Ji iš tiesų tarsi nužengusi iš Ozo šalies, geraširdė ir norinti visiems padėti, iš pasakos, kurią vaikystėje skaitėme.

Leidžiamės ir mes į tarpeklį, išdžiuvusio upelio vaga, apaugusia džiunglėmis. Po pusvalandžio apačioje pamatome kvapą gniaužiantį vaizdą. Sutemose, terasoje buvo išsimėtę griuvėsiai, kurie sudarė kažkokią darnią visumą. Iš kitos kalno degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis matome besileidžiančius nešulinius arklius ir mūsų draugus. Nors jie ėjo trumpesniu keliu, atėjome tuo pačiu metu, nes jų grupėje keliavęs Don Kichotas -Elegijus, vis dėlto aptiko tinkamą vietą ir oro sąlygas skrydžiui, todėl pirmoji grupė užtruko ilgiau negu tikėjosi.

Nakvynei stovyklavietė įkuriama senojo miesto teritorijoje. Nuliejame lašelį aukai žemėn, čia gyvenusių inkų vėlėms. Tokių ypatingų akimirkų savo kolekcijoje turiu keletą, tai naktis Balgos pilyje Karaliaučiaus krašte, Karakumuose šalia Ak Kala senojo miesto, kai ūkaujant pelėdoms, sėdėjome prie saksaūlų lauželio… Tai neišdildomi įspūdžiai, išliekantys iki gyvenimo pabaigos, o galbūt iškeliaujantys kartu ir Anapilin.

Šalčiaus ir A. Poškos kelionių epizodą, kur jiems teko nakvoti Egipto piramidžių papėdėje ir bandau palyginti jų bei mūsų ekspedicijos pojūčius. Jie, manau, panašūs, nes istorines vietovės turi ypatingą aurą. Nors svajojome ryte kalnuose meniškai užfiksuoti saulėtekį, lyg tyčia, debesys užklojo senąsias inkų miesto griuvenas ir pradėjo lynoti. Šis reiškinys čia retas, tačiau atplaukę debesys mums po kojomis, dar labiau išryškino mistišką vietovės aplinką. Greta esantis tarpeklis, kuriuo atžygiavo pirma grupė, liko nenufilmuota dėl prietemos, todėl su grupele savanorių ir operatoriais po pusryčių išeiname į radialinį žygį.

Nežymiai kylame aukštyn, palikdami pašonėse besiganančias lamas, nesuprantančias, kurių galų be reikalo reikia trankytis po kalnus. Pakamarkos upės kanjonas — vienas iš įspūdingiausių Kusko regiono kanjonų, kuris pasižymi ne dydžiu, bet tarpeklio siaurumu bei inkų kelio išmoningumu, serpantinais vingiuojant stačiais uolų šlaitais. Filmuojant tokiomis sudėtingomis sąlygomis tenka gerokai paplušėti ne tik operatoriui, bet ir visai komandai.

Šiuo taku, prieš tūkstantmetį, keliavo kariai, žvalgai, prekybininkai bei tokie patys keliautojai, kaip ir mes. Šiandien jis nepakitęs ir svarbus kaip anksčiau, nes vietiniai indėnai jį prižiūri ir puoselėja.

Šalia įėjimo į tarpeklį degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis buvę sargybiniai vartai, greičiausiai čia buvo muitinė, imanti imperijos nustatytą mokestį. Stovyklavietėje pasilikęs Elegijus išskleidžia parasparnį.

Taip nebūna, kad į kelionę ko nors nepamirštum, sakoma, kad kiaulės dėsniai galioja net ir kosmose. Apsižiūrime, dokumentai ir pinigai vietoje, visą kitą įsigysime pakeliui, svarbu gera nuotaika ir kuo mažiau netikėtumų. Pasidėjęs ant kelių kelionės dienoraštį ir atvertęs pirmuosius lapus, dairaus pro langą ir grožiuosi vaizdais. Nors jau liepos pradžia, tačiau atrodo lyg būtų gegužė, nes pavasaris vėlavo visu mėnesiu. Keista, laukuose dar žydi pienės ir rapsas, o aš prisimenu prieš mėnesį su draugais baidarių žygį Verknės upe, rodos niekas nuo to laiko akivaizdžiai gamtoje nepasikeitė.

Šį kartą jam sėkmingiau paklūsta kalnų vėjas. Besileisdamas į apačią patenka į lietų, tačiau, indėnų nuostabai, tiksliai nusileido į per raciją nurodytą vietą. Subėgo visas šimtas Lamay kaimo mokyklos vaikų, nes dar tokio stebuklo nebuvo matę. Šiame krašte dar gyva inkų dvasia ir žmonės laukia naujojo Pačakuteko, o čia iš dangaus, tarsi Dievas, nusileidžia baltasis žmogus… Vakarėjant, visi pėsčiomis nusileidžiame į Urubambos slėnį, kur mūsų laukė pietūs ir autobusas.

Susikrovus ant stogo kuprines, prieinu prie Dorotės, paskutinį kartą pavaišinu kokos lapais ir atsisveikinu. Ši maloni mergina, kažkokia vidine šiluma nostalgiškai priminė namus, kurių po truputį pradėjome ilgėtis.

Vėliau, jau Bolivijoje, La Pase, aptikau atvirutę, ant kurios buvo nufotografuota besišypsanti indėnė aimarė, ji buvo labai panaši į Dorotę, ir aš ją nusipirkau. Grįžtame į Kusko, iki jo tik valanda kelio.

Mūsų laukia įdomus priėmimas — iš anksto suderintas vizitas pas šio miesto merą. Viešbutyje prausiuosi ir paskubomis prisėdu prie kompiuterio pasitikrinti elektroninį paštą. Gautas laiškas iš kunigo Vytauto Palubinsko gerokai nudžiugina. Jis rašo, kad Guažara Mirim vyskupas iš Brazilijos mūsų laukia, domisi mūsų ekspedicija ir paprašė Bolivijos pusėje Guajaramerine kunigui ir vienuolei mums padėti. Atvykstame su mūsų vertėju ir palydovu perujiečiu Eriku į Kusko meriją.

Esme paprašomi minutėlę kitą palaukti. Stebiu mero kabinetą erdvų, tačiau ne per didžiausią. Palei šonines sienas po šešias sustatytos įmantrios kėdės, ant kurių sėdėdami laukiame audiencijos.

Ant priešakinės sienos kabo didžiulis moderno stiliaus m tapytas paveikslas, vaizduojantis senovės inkus, garbinančius saulę. Prieš jį didžiulis, puošniai drožinėtas stalas, ant kurio pastatytos Peru valstybinė ir inkų vėliavos. Pastarosios spalvos primena vaivorykštę: raudona, oranžinė, geltona, žalia, balta, mėlyna ir violetinė. Jos simbolizuoja visas tautas, praeitį, dabartį ir ateitį. Pagaliau atsidaro durys ir įeina Kusko meras senjoras Carlos Valencia Miranda lydimas savo sekretorės.

Jis taria sveikinimo žodį ir dėkoja, kad mes atvykome. Mūsų gidas Erikas labai jaudinasi, tarytum būtų pas patį inkų valdovą, visas prausta ir verčia padrikai, tačiau suprantamai. Atsakomąją kalba drožia ekspedicijos vadovas Gintautas Babravičius. Jis įteikia marškinėlius, kepuraitę, suvenyrus puoštus mūsų ekspedicijos atributika bei knygą apie Vilnių. Taip pat perduoda Vilniaus mero Artūro Zuoko linkėjimus, nes rugsėjo mėnesį, čia Kuske jis degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis Pasaulio paveldo miestų kongreso metu.

Ši organizacija vienija daugiau nei miestų, o minėtame simpoziume apie nematerialųjį paveldą Vilniaus merui teks moderatoriaus vaidmuo. Paprašau Kusko mero autografo mūsų ekspedicijos dienoraštyje. Po vizito merijoje išeiname su gera nuotaika ir nusprendžiame šią progą atžymėti, juk ne kasdien būna oficialios audiencijos. Keturiese užsukame į senamiesčio kavinukę, įsikūrusią tradiciškai antrame aukšte, su mediniu balkonėliu.

Užsisakome stiklą viskio ir smalsiai stebime kaip perujietis, išradingai su vamzdžiu, įpūtinėja židinyje ugnį. Ant sienos kabo įrėminta nuotrauka, kurioje prie pianino sėdi nuoga mergina — Norbertas tokia muziką mėgsta. Žydrius su Gintu Ar kakojimas padeda numesti svorį aptarinėja kažkokius planus ateičiai, o aš stebiu kavinės aplinką ir jos lankytojus. Ji bohemiška ir primena Vilniaus senamiesčio barą, o prie staliukų sėdinti publika įvairi, daugiausia turistai.

Vos atsipalaidavus gauname žinutę, jog reikia grįžti į viešbutį, ten pildomos emigracinės anketos. Rytoj anksti išvažiuojame į Boliviją. Kadangi šiuose žygiuose jo nereikėjo, buvome pasidėję į atskirą saugojamą kambarį, todėl skubėdami ir pamiršome. Kol atvežamas generatorius, paskutinį kart žvilgsniu atsisveikiname su Kusko miestu. Erikas perspėja, kad Juliakos rajone vyksta autotransporto darbuotojų streikai, todėl keliai gali būti užblokuoti, tačiau mes pasirinkimo neturime.

Pro langus skriejantys kalnų vaizdai veikia monotoniškai, todėl kas antras užsnūstame. Užsimerkęs prisimenu, kad prieš išvykstant į šią kelionę kažkas manęs prašė iš Pietų Amerikos parvežti nors mažą akmenėlį, kuris primintų didžio lietuvių keliautojo keliones.

Mintys sukosi ratu, taip, tai juk Minties rato gatvės Nr. Daiva šiandieną gyvena name, kurį Matas Šalčius su savo broliais m. Tuomet prie šio namo filmavome epizodą, kuriame dukra Raminta Šalčiūtė — Savickienė mums pasakojo apie savo tėvo kambarį, kuriame būdavo degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis laikomi jo atsiųsti laiškai mėlynoje dėžutėje ir apie tai, kad kitoje gatvės pusėje buvęs paštas.

Mama kalbėjosi tėčiu esančiu už tūkstančius kilometrų, tai buvo tikras įvykis! Šalčius turėjo retą progą nemokamai paskambinti į namus, taip padarydamas didžiausią staigmeną namiškiams.

Šiandieną namas Minties rato gatvėje restauruojamas, todėl jo šeimininkė Daiva nuėmusi metalinę lentą, kurioje rašoma, kad čia gyveno lietuvių žurnalistas ir keliautojas M.

Šalčius, tačiau vėliau ši vėl bus pritvirtinta. Šalia namo gražiai įkurtame miniatiūriniame japoniškame darželyje tarsi sklando iš Rytų parvežtos Mato Šalčiaus idėjos. Prabundu ir tik dabar pamatau, kad už manęs sėdi mergina. Tai 23 metų vairuotojo dukterėčia Sonia.

Pradžioje ji buvo nepastebima, tačiau užkalbinus noriai ėmė bendrauti. Bandome sužinoti indėnų kečujų kalbos paslapčių. Žydrūnas, šiek tiek mokantis ispaniškai, bando vertėjauti. Prašome pakalbėti indėnų kalba. Ačiū — dyuspagrasunki Sudie — rikunakusun Skaičiai: 1 — huk; 2 — iskay; 3 — kimsa; 4 — chusku; 5 — pichqa; 6 — suqta; 7 — qanchis; 8 — pusaq; 9 — isqun; 10 — chunka Visus žodžius Sonia užrašo man į dienoraštį, tačiau perskaityti ir teisingai ištarti nėra lengva.

Privažiuojame m aukštyje esančią Feliz Viaje perėją ir pirmą kartą išlipame ant sniego. Nusifotografuojame ir bėgame greičiau į autobusą, slėpdamiesi nuo šalčio, o taip pat nuo suvenyrus siūlančių indėnių. Jos būna įsikūrusios turistų stovėjimo, arba apžvalgos aikštelėse. Artėjame prie Titikakos ežero rajono ir darosi neramu dėl užblokuotų kelių.

Profsąjungų suorganizuoti vežėjai protestavo prieš draudimo įmokų ir benzino kainų didėjimą. Streikas, riebalų degintojas 2k tai eina į pabaigą, tačiau keliai kai kur užgriozdinti akmenimis.

Į pravažiuojantį mūsų autobusą vaikai ima mėtyti akmenis, laukiame kol prie jų prisijungs ir kiti indėnai. Pasidaro labai nejauku, žinant, jog gali būti išdaužyti langai. Fiodoras bando filmuoti, tačiau yra prašomas tai nedaryti ir neerzinti vietinių. Laimei suaugusieji tik abejingai stebėjo paauglių pramogą. Mūsų autobusas vingiuoja tarp krūvų akmenų, aplenkdamas jas kelkraščiais. Jais zuja daugybė triračių motociklų bei dviračių.

Į autobusą buvo paleisti 24 akmenys, laimei langų neišmušė, tik šiek tiek apgadino autobusą. Lengviau įkvėpėme, kai išvažiuojant iš miesto pamatėme žaidžiančius futbolą indėnus.

Didžiulė minia žiūrovų nekreipė į autobusą dėmesio ir užsimiršome, kad dar prieš minutę mums grėsė pavojus. Nuo Puno miesto pamatome kalnų jūra vadinamą Titikakos ežerą. Krantai kai kur apžėlę meldais, iš kurių gaminamos valtys, jie naudojami pašarui, bei kitokioms reikmėms.

Su šiuo ežeru artimiau susipažinsime vėliau, Bolivijos pusėje. Artėjame temstant prie sienos. Prabundu nuo raginimo greičiau keltis ir ieškoti savo daiktus, juos teks per sieną persigabenti patiems, nes Bolivijos pusėje laukia kitas autobusas. Krauname kuprines į vežimėlius ir stumiamės link muitinės, kažkas liepia paskubėti, nes čia sieną galima kirsti tik darbo valandomis, o iki 18 degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis beliko dešimt minučių.

Numesti svorio stebuklas - Keletas patarimų, norintiems numesti svorio

Muitinės degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis niekas nedraudžia filmuoti ir fotografuoti, todėl mūsų operatoriai su pasimėgavimu tai daro. Betikrinant pasus staiga dingsta elektra ir visas muitinės namelis paskęsta tamsumoje. Aštuonioliktą valandą visi jau sėdime bolivų autobuse ir džiaugiamės, jog nereikėjo čia laukti visą naktį.

Dar pora valandų ir mes atvažiuojame į Bolivijos sostinę La Pasą. Čia yra El Alto, skurdžių priemiestis, o centrinė miesto dalis yra kilometru žemiau. Tai unikalus miestas, pradžioje kėlęs mums košmarą dėl bendro alaso, bei transporto chaoso, tačiau vėliau, apsipratus jis tapo toks savas, jog besiruošdami safariui į didžiausią pasaulyje Uyuni druskos ežerą, skyrėmės su gailesčiu.

Bolivija labai įdomi šalis. Pusė kalnai — be galo pilni visokių metalų, kaip sidabras, syris, švinas, cinkas, auksas, bismutas, volframas, molibdenas, geležis, akmens anglis ie žibalas. Kita pusė — lygumos, atogrąžų miškais ir pievomis. Šalis turi pusė milijono ketvirtainių kilometrų ir du su puse milijono gyventojų. Ji duoda gerų žemių visais pakraščiais ateiviams iš Europos, bet tik kultūringiems ir parinktiems. Vienai šeimai duoda ne daugiau kaip 50 ha nuosavybės, maždaug už litų mūsų pinigais.

Čia oficiali kalba ispanų, bet labai toleruojama ir svetimos kalbos. Žodžiu ši šalis turi didelę ateitį ir nors ji yra toli nuo uostų ir dar maža turi geležinkelių ir plentų, bet gerėjant ir pingant oro susisiekimui, ji bus greitai pasiekiama iš Europos.

Šalčiui apsilankius pirmą kartą La Pase. Vėliau, susipažinęs su šia šalimi jis numatęs vietas kur galėtų kurti lietuvių kolonijos, ir paruošęs netgi kolonijos nuostatus. Dienos šviesoje pagaliau apžiūrime Bolivijos sostinę La Pasą. Prie aukščio esame pripratę, galbūt tik Vytenis, prisijungęs prie mūsų vakar, jaučia kalnų ligą. Šiandien turime susitvarkyti Brazilijos vizas, tačiau nuvykus, ambasadoje reikalauja lėktuvo bilietų — jų tuomet mes neturėjome.

Tenka šį darbą atidėti rytdienai. Pirmieji įspūdžiai, palyginus su Lima, visai kitokie. La Pase daugiau laukinio šurmulio ir tuo pačiu daugiau pavojų, bet jis kažkokio šarmo turi daugiau negu Peru sostinė. Aplankome Mėnulio slėnį, kur molio kalnai yra išplauti vandens ir primena Palangos pajūryje statomas smėlio pilis. Turgavietėje matome vaikams pravedamą pamoką — taip jie supažindinami su žemės ūkio naudmenomis.

Turizmo policija Vladą perspėja, kad atvirai degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis fotokamerą nesinešiotų. Aš nusiperku lauke keptų smulkių žuvyčių, primenančių ančiuvius, su aštroku padažu. Pradžioje kreivai į mane žiūrėję draugai, prašo duoti paragauti ir jiems. Buvome instruktuoti, kad sveikatos sumetimais, derėtų vengti pakelėse ar turguje gaminamo maisto, tačiau kai esi išalkęs, o kvapai vilioja, į perspėjimus numoji ranka.

Kiti kolegos nusiperka kokos lapų, o mes Rička gauname nemokamai šiems lapams stimuliatoriaus. Tai ne kreidutė, tačiau salsva, juoda masė, primenanti džiovintą bananą.

  • Kaip priversti save dirbti po atostogų?
  • Pašalinti riebią purvą ant virtuvės spintelių Deginant riebią medieną
  • Teisingas vejos keteros svorio metimo iššūkis
  • Laiptų deginimas Įvairūs Graviruojame deginame lazeriu medieną deginant riebią medieną jos gaminius Graviruoti medienos gaminiai gali labai pagyvinti kaimo turizmo sodybų, užeigų, pirčių ir vasarnamių interjerą.
  • Yra saugi svorio metimo kava Vaida Kurpienė: sidžiausios svorio metimo klaidos ir patarimai kaip sulieknėti visam laikui numesti svorio namuose per 1 mėnesį Svorio metimas dėl žarnyno sveikatos 21 svorio metimo patarimas, geri riebalai blogi riebalai svorio metimui svorio metimo vaistas.
  • Mesti svorį po cpap vartojimo

Ją reikia taip pat įvynioti kokos lapų gniužulo vidų, kad stimuliuojantis efektas veiktų greičiau. Šitaip vienas iš draugų pavadina jį todėl, jog čia galima įsigyti visokiausių amuletų, žolelių, džiovintų lamos embrionų ir dar bala žino ko, kurių burtai padės įgyti norimų malonių.

Perku amuletą, kad sektųsi darbai, dukrai vyriausybės svorio metimas mokslai, o kolega, jog degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis vyriška galia. Besirenkant reikiamą amuletą, prie manęs prieina senyvo amžiaus indėnė ir ištiesusi ranką prašo išmaldos. Apsimetu nematąs jos ir toliau apžiūrinėju prekystalį. Ji paliečia mano petį ir ranka rodydama į grindinį įkyriai zirzia: Senjor, senjor, žiūrėkite… Tik dabar pamatau, kad bemokant pinigus, man iš kišenės iškrito bolivijanų apie 60 litų.

Greitai traukiu kelias metalines monetas ir dėkodamas bruku jai į delną. Nesuprantamas dalykas, juk indėnė galėjo tuos pinigus man nuėjus pasiimti sau, tačiau kažkodėl to nepadarė. Ranka užčiuopiu Guliu aukštielninka Taip gali prasidėti ir modernus pasakojimas, ištekantis iš vidinės kalbos. Gali būti, kad Dalia taip juto savyje būtent kūrinio balsą, bet sunki, dramatiška gyvenimo medžiaga suko pasakojimą kita vaga - faktinio, dokumentinio pasakojimo.

Bet jis neužgožia pastabaus, įdėmaus žvilgsnio, kuriuo atsirenkami asmenys, formuojamos perspektyvos. Taip pat ir apmąstymo, vertinimų, refleksijos linijos. Dalios Grinkevičiūtės tekste labai svarbi pozicijos, apsisprendimo, pasirinkimo intonacija.

Ji nesutinka su aukos vaidmeniu, su aukai skirtu pasyvumu. Žmonės, prievarta išplėšti iš savo gyvenimų, patekę į nežmoniškas sąlygas, patiria baisių traumų. Tremtinių literatūra yra traumų literatūra.

Dalios Grinkevičiūtės tekstai išsiskiria ir nepasidavimu aukos sindromui12, pastangomis išlikti, išsilaikyti; ir ne tik fiziškai, bet ir moraliai; remtis mažomis moralinėmis pergalėmis, bet kartu siekti, kad būtų išsaugotas pamatinis tikėjimas gėriu, tiesa.

Pirmojo tremties teksto centras yra žiauri metų žiema tundroje. Konkretūs, detalizuoti baisaus, nužmoginto gyvenimo vaizdai. Mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Lavonai, su kuriais apsiprantama. Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų. Kai kurias scenas aprašymų, net dialogų galima lyginti: jei ir ne meistrystės, tai artimos stilistikos pamatu.

Kazokai skuba. Jei laiku suspės sukišti į duobę visą štabelį styrančių lavonų, gaus po 30 rublių už parą. Tai laimikis. Grūsti į duobę lavonus lengviau, nei malkas vežti. Pagaliau iškala. Lavonai švilpdami skrenda į duobę.

Švytruoja rankos, kojos, liesi kūnai. Rankos šlykščiai styro. Alkanų baltųjų lapių apgraužtos kojos, rankos, veidai be nosių. Lavonai balti, kiaurai peršalę, taukši kaip pagaliai.

Kai kurie stovi atsirėmę į gulinčius krūvoj. Pianistas Ah. Klingmanienei pragraužtas pilvas, matyti sušalusios žarnos, bet baltosioms lapėms apetito ji aiškiai nesukėlė. Įsižiūrima iki atpažinimo - veidų ir vardų. Likimus turi tik žmonės su veidais ir vardais.

Jei žvilgsnis yra sukurtas, juo labiau jis liudija ir kūrybines intencijas. Vienas iš stipriųjų epizodų - maža novelė -teismas už lentas, pavogtas pasikūrenti didžiausiame šaltyje niekas barake nebeatsikelia. Balsai iš toli - lyg per sapną. Įsižiūrėdama į įvairių tautų žmonių likimus, Dalia Grinkevičiūtė išvengia tik lietuviams tekusių skriaudų akcentavimo; sumažina lietuvių degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis sindromo galimybes.

Geriau suvokiame katastrofą, nesibaigusią su Antruoju pasauliniu karu. Pajuntame baugų absurdą, įsiskverbusį į pačius žmonių gyvenimo pamatus. Patiriame skirtingas tą patį siaubą išgyvenančių žmonių laikysenas, pasirinkimus.

numesti svorio žodynas pradėdama rašyti - po metų - Dalia Grinkevičiūtė šiek tiek keitė pasakojimo taktiką; negalėjo nekeisti, nes jau kitas buvo jos patirties lygmuo, kiti uždaviniai.

Siekė įvesti daugiau faktų per daugiau nei dvidešimt metų juos tikslino, rinko, nes susitikinėjo su išlikusiais likimo draugaisjuos labiau apibendrino. Antrasis tekstas yra pirmojo akivaizdoje. Stipriausia teksto dalis - motinos šarvojimas ir laidojimas. Antrosios tremties vaizdiniuose daugiau šviesių žmonių -iš pačios Rusijos. Jau iš kitų tremtinių A. Miškinio, K.

Vasiliausko pažįstami lageriniai universitetai. Egzaminai stojant į Omsko medicinos institutą Galima būtų sakyti - tikslios socialinės žmogaus beteisiškumo ekspertizės, pasityčiojimų iš žmogaus orumo pavyzdžiai, partinės visagalybės piktžaizdės.

Daktarė Dalia spėjo pažinti šį kraštą, spėjo patirti ir tai, ką buvo bandoma atkakliai slėpti.

degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis

Kraupus liudijimas - pas ūkininkus vokiečių metais slapstėsi Kaganienė ir jos keturiolikmetė dukra Mina. Atsirado niekšų, kurie nužudė mergaitę. Motina iš sielvarto nebesisaugojo, pagaliau ir ji buvo nužudyta. Dalia Grinkevičiūtė liko ta pati - matanti ir sakanti. Solidari su savaisiais, bet labiausiai su tiesa, sąžine, orumu ir padorumu. Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstų išversta į anglų, į vokiečiųbei kitas kalbas.

Rusų kalba atsiminimai išleisti ir Jakutske Jaučiu, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi. Nuo dabar prasidės kitas, neaiškus, bauginantis. Kas žino, kiekvienas turi savo minčių, kiekvienas paliko už pečių gyvenimo etapą, kuris vakar baigėsi. Kiekvienas turi šeimą, gimines, artimus, mylimus žmones. Dabar jie atsisveikina su jais mintyse. Staigus vagono trūktelėjimas. Nuo viršutinių gultų krenta daiktas.

Niekas nemiega. Skubiai rengiuosi - reikia atsisveikinti su Kaunu. Visi prie langų. Viskas, viskas, viskas. Dar vienas smūgis, traukinys pajuda. Matyti Karmelitų bažnyčios bokštai, jie auksu žiba saulės spinduliuose. Pusė penkių. Kaunas miega. Tyliai plaukia 63 vagonų traukinio sąstatas, veždamas į nežinomą tolį, į nežinomą gyvenimą 1 lietuvių. Ašaros visų akyse. Verkia vaikai, tarsi ir jie suprastų, tyli akis įbedę į tolstančius miesto vaizdus ir pradedančius slinkti laukus.

Žiūrėkite, vaikai, žiūrėkit, tegul neišdyla iš jūsų atminties šis vaizdas ir šitoji minutė. Kiek šimtų akių paskutinį kartą mato gimtąjį miestą Tie žodžiai tarsi peilis sminga į mano smegenis.

Prasideda gyvenimo kova, Dalia. Gimnazija, vaikystė, išdykavimai, fokusai, teatras ir draugės - praeityje. Tu jau suaugusi. Tau jau degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis keturiolika metų.

Yra saugi svorio metimo kava - pakruojoremontas.lt

Tu turi globoti motiną, pavaduoti jai tėvą. Prasideda pirmas mano gyvenimo kovos aktas. Traukinys jau lekia. Kur tėtė? Stovim prekinėj stotyj. Pataria imti šiltų daiktų. Velniams tie šilti daiktai? Patark slėptis, bėgt. Vilnius tolsta. Gyventojai stovi prie bėgių, žiūri, tarsi mus vežtų mirti, ir žegnoja. Lenkai pamaldūs. Nejau mes iš tiesų važiuojam mirti?

Nė velnio, gyvensim, gyvensim visų velnių ir stichijų pykčiui. Gyvensim ir išgyvensim, kovosim ir laimėsim -girdit?. Naujoji Vilnia. Stovi vyrų ešelonas. Einu pro užkaltus vagonus ir teiraujuos tėtuko. Čia vilniečiai, - vienas atsakymas. Vėl sugrūda į vagonus, užrakina. Norėjau ir galėjau pabėgti šioj stotyj, netoli buvo malkų krūvos, bet čia aš suvokiau turinti bejėgę motiną. Jaučiausi lyg man būtų dvidešimt metų. Tuoj bus siena. Duryse plyšys. Traukiu į save giliai Lietuvos laukų kvapą, kad neužmirščiau jo niekad.

Kažkuriam vagone užtraukia dainą, ją pagauna visas ešelonas. Nė vizos nereikėjo Orša, Minskas, Smolenskas. Trošku, karšta. Vandens mažai duoda. Traukiniui sustojus, visi skuba po vagonais atlikti gamtos reikalų. Visiškai jokio varžymosi nėra. Praėjus traukiniui, panorama žavinti.

Kaip Numesti Svorio? - Pagal Jūsų Kūno tipą! svorio metimo centras indirapurame

Gudijos stotyse matydavom keleivinių traukinių, daugiausia važiuojančių į Lietuvą. Na ką gi. Greit bus daug vietos. Palankaus vėjo, skėriai! Sustoja tarsi parade: Kauno ešelonas, iš vieno šono - Rygos, iš kito - Talino. Sveikas, Pabaltijy! Užsimezga kalbos. Rikiuojamės po du eiti parnešti pietų, kažkur užpakalyje matau savo istorijos mokytoją Spūdienę.

Staiga - tyla. Radijas kliedi. Žiūrim vienas į kitą. Greitomis parvelkam savo vagonams pietus ir laikraščius. Trijų sostinių ešelonuose - džiaugsmas.

Ar galima numesti svorio nesportuojant geriausias svorio metimas 2 savaites

Gal neveš toliau? Gal grąžins? Bet juokas. Juk mes jau užfrontėj. O kartu ir nerimas: kas Lietuvoj darosi? Važiuojam, važiuojam, važiuojam. Penktą, dešimtą parą. Sveika, motinėle Azija Išvargę, nešvarūs, išblyškę miegam vienas ant kito. Vienas klausimas ir kalbos - kur mus veža? Manėm, kad į Uralą, bet jį jau pravažiavom. Andriukaitis, buvęs rangovas - didelis praktikas, džiovina duoną ir tikina, kad mes patys iš jo ją pirksim.

Jo pirkliška prigimtis ir čia nenurimsta: čia perka, čia parduoda, čia apstato. Tarsi mes gyvensim, o jis ne. Kibirais košės buvo. Verčiam per skylę lauk. Šventi buvo kombinatoriaus Andriukaičio žodžiai - košę prisimindavom dažnai ir tikrai netrukus. Penkiolikta para, dvidešimta. Galvoj tarška, silpna. Mes jau prie finišo. Kiekvienoje stotyje atkabina po vagonus.

Vakarų Sibiras. Troščino stotis. Atsidaro vagono durys. Esam aikštėj. Mus skirsto po gyvenamąsias vietas. Sėdim prie daiktų. Lietus pila, griaudžia. Vienišos motinos su mažais vaikais dangsto juos, visi permirkę. Devynioliktas ir dvidešimtas vagonas iš viso 50 svorio netekimas huntington wv važiuojam į tą sveklosovchozą. Kai dar traukinyje būdavo patikrinimai, man pasirodė baisiai keista, kad mus šaukia numeriais.

Tik po kelių minučių atsikvošėjau, kraujas suplūdo man į veidą, pajutau, kaip net širdis suplakė smarkiau. Septynioliktas numeris iš devyniolikto vagono - štai kas aš! Kaip gerai, kad tėtė to negirdi. Atrodo, lyg kas grandines būtų uždėjęs. Per paskirstymą šaukia kiekvieną, ir žvilgsnis, kurį į mane metė juodbruvas plieninėm akim čekistas, buvo man žiauresnis už smūgį. Tai buvo vergų pirklio žvilgsnis, tiriantis, kiek turiu raumenų, kiek iš manęs galės išspausti.

Pirmą kartą pajutau, kad esu daiktas. Apie tai, kad man dar mokykloj reiktų mokytis, niekas ir negalvoja. Stovėjau prieš juos išblyškusi ir jutau baisią vergo neapykantą ir protestą. Pasukau galvą ir pamačiau motiną. Ji stovėjo atokiau ir žiūrėjo į mane.

Skausmingas žvilgsnis. Ji pirma tai pajuto ir tučtuojau nuleido akis, bet aš mačiau, kaip ašaros rieda jai per veidus. Jos duktė ir sūnus, jos ir tėtuko džiaugsmas, štai įvertinami kaip darbo gyvuliai.

Mes supratom viena kitą, ir abiem pasidarė nejauku; daugiau niekad apie tai nekalbėjom. Gyvenam dviejuose dideliuose barakuose. Dirbam laukuose po 18 valandų. Niekas nedejuoja, nors iš karto sunku. Veidai įdegę, rankos atgrubusios. Uždarbio beveik jokio. Viršininkai nepraleidžia progos pasijuokti, pasityčioti - žiūri į mus kaip į baisius nusikaltėlius. Ukrainiečiai, irgi tremtiniai, nuoširdūs. Rusų kalbos nė velnio nemokam, bet slebizuojam.

Maitinamės mainydami daiktus. Atėjo žiema. Barakai šalti kaip laukinyčios. Visi tikimės, kad greit važiuosim namo. Kitaip niekas nė nemano. Klimatas čia geras, ypač džiovininkams. Irena B. Žiema šalta, bet sausa. Prabėgo greit. Ateina pavasaris, daržų sodinimas. Iki pasiutimo norisi miego. Nors minutę, nors akimirką. Traukinys lekia siūbuodamas, dusliai kaukdamas. Jaučiu alsavimą ir drebulį. Tai Genė Markauskaitė, geltona kaip citrina džiovininkė dešimties metų mergytė.

Akys giliai įdubusios, lūpos mėlynos. Ją krečia šaltis, o man karšta. Utėlės didingai šliaužia per jos kaklą, pečius, pereina pas mane, dingsta kažkur. Jau savaitė šitos pragariškos kelionės. Vagono palubėj tamsoj spingsi lemputė. Nejaugi aš kada naktį miegodavau? Nejaugi galėdavau ištiesti kojas? Ne, neįtikėtina.

Negaliu pasijudinti - kojos sutino; viskas miglėja, kaip sapne matau Genės veidą, ji kosti man į fizionomiją. Po velnių, kodėl penkias paras degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis turime suptis ir kvėpuoti viena kitai į veidą, kartu penėti riebias utėles?

Mušasi, gyvatės. Storas žydas duoda Genės motinai lazda, kad ta į jį atsirėmė.

degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis

Choleros, greit stips, ir dar ėdasi. Vienas kito neapkenčia. Būtų mažiau nors keliais žmonėmis, galima būtų kvėpuoti. Turbūt uždusiu. Sapnuoju nemiegodama. Kelionė nežmoniškai ilga. Staiga užeina noras, kad traukinys nulėktų nuo pylimo, vagonai sudužtų - nors atsikvėpti būtų galima. Vagonas tuštėja. Kojos, atpra-tusios vaikščioti, linksta. Barakai už metrų. Tempiam daiktus. Didelė patalpa, nežmoniškai purvina, pilna nešvarių, garuojančių kūnų ir skudurų kvapo. Po keliolikos minučių žmonių, esantys šioj arklidėj ar klubo salėj, miega.

Kaip gera. Sąnariai atsileidžia. Sužinom, kad esam Makarove, netoli Angaros upės. Smarkus ir energingas vyrukas, pavarde Zienčikas, spėjo sumąstyti, kad mus sodins į garlaivius. Visų akys sužiba. Amerikos utopija pamažu apima visus, kai kas bando netikėti, bet dauguma nori tikėti. Jeigu tai ir neįvyks, jie nors dvi savaites pagyvens viltimi, greito išsivadavimo iliuzijom. Prisimena daug atsitikimų, kurie kaip tik verčia įtikėti. Zigmas Steponavičius, buvęs ŽŪA studentas, pardavė laikrodį kažkokiam žvalgybininkui.

Laikrodis greit sustojęs. Aš nenoriu tikėti, nes jeigu būtų buvęs potvarkis išvežti lietuvius, tai vežtų visus.

O kodėl Matiukienė, ūkio viršininkų taip mėgstama, degančios serijos mano pašėlęs riebus dienoraštis palikta? Bet ir aš pasiduodu bendram entuziazmui. Važiuojam Amerikon ar į Amerikos koncesijas, kaip įrodinėja Krikštanis. O jis man autoritetas. Tai laikotarpis, kai aš lenkiuosi visiems autoritetams ir savo nuomonės neturiu. Einam į pirtį. Kad geriau išsipraustume, nuskubam bene pirmutinės, vos tik pranešė. Rodos, Morkutė ir dar trečia -ar tik ne Zienčikaitė.

Pirtis didžiulė, puiki. Matyt, tam ir pastatyta, kad būtų apšvarintos į Šiaurę ir į Rytus važiuojančios partijos. Mūsų drabužius priima jaunas gražus vyras, jis klausia mūsų, kas mes tokios.

Eco slim nauda urdu, jog lietuvės, sako, kad suomių, estų, ukrainiečių jau yra buvę. Siūlo greičiau rengtis, nes greit prigarmės moterų.

Nustebusios žiūrim viena į kitą. Klausiam, kodėl ne moteris čia dirba. Nelieka nieko kito daryti, viskas aišku: rengiamės ir paduodam paeiliui savo visus rūbus, jie sukabinami ant kablių, kad kameroj būtų galima išnaikinti utėles. Kai išsimaudėm, rodos, nuplovėm ne tik purvus, bet ir visą kelionės nuovargį.

Gražuolis paduoda mūsų rūbus ir maloniai šypsodamasis pasveikina išsimaudžius.